Kai vaikas ima sirgti „be pabaigos“, tėvai dažniausiai ieško labai konkrečių priežasčių: silpnas imunitetas, darželio virusai, per mažai vitaminų, per trumpas miegas. Visa tai svarbu, bet dažnai pamirštamas dar vienas sluoksnis – vaiko psichoemocinis fonas. Suaugusieji, turintys daugiau patirties, neretai sugeba atpažinti savo jausmus ir bent iš dalies juos suvaldyti. Vaikams tai gerokai sunkiau. Jie taip pat patiria stresą, nerimą, išgyvena konfliktus, tik jų priemonės su tuo tvarkytis yra ribotos, o kūnas kartais „kalba“ vietoje jų.
Maži vaikai ypač jautrūs pokyčiams
Kuo vaikas mažesnis, tuo mažesnio dirgiklio užtenka, kad jis išmuštų iš pusiausvyros. Kartais pakanka visai menko netikėtumo – ir mažylis jau įsitempia, ima nerimauti, tampa irzlus ar užsisklendęs. Dėl to specialistai nuolat pabrėžia, kad pačios geriausios sąlygos mažiems vaikams augti yra nuspėjamumas: aiški dienotvarkė, pastovi rutina, pasikartojantys kasdieniai veiksmai ir pažįstama aplinka. Vaikui tai tarsi „saugumo rėmai“, kurie leidžia jaustis užtikrinčiau ir lengviau atlaikyti kasdienius iššūkius.
Ikimokyklinuko pasaulis – trapus ir lengvai sujudinamas
Ikimokyklinio amžiaus vaiką išderinti gali ne tik nemalonios patirtys. Net ir teigiami, smagūs įvykiai kartais tampa rimtu stresu, jei jų per daug. Išvykos, šventės darželyje, nauji įspūdžiai, didelis žmonių šurmulys – visa tai vaikui yra intensyvūs išgyvenimai. Ypač tada, kai per vieną dieną sukraunama per daug: pavyzdžiui, pirmiausia cirkas, po to atrakcionai, o tada dar ir svečiai. Vaikui tai – emocijų, netikėtumų ir jaudulio lavina. Nenuostabu, kad po tokios „perkrautos“ dienos jis gali jaustis prastai, tapti vangus, o kartais net pakilti temperatūra.
Namų atmosfera gali tiesiogiai atsispindėti vaiko sveikatoje
Vaiko savijautą lemia ne vien išoriniai veiksniai ar paties organizmo jautrumas. Labai svarbi ir aplinka, kurioje jis gyvena. Jei namuose nuolat jaučiama įtampa, vyksta tėvų barniai, o vyresni broliai ar seserys nuolat užgaulioja – mažas žmogus tai gali išgyventi itin giliai, net jei suaugusiesiems atrodo, kad „čia nieko tokio“. Vaikui tai dažnai tampa pastovia įtampa, kuri ilgainiui išsekina.
Kita vertus, idealios šeimos neegzistuoja – konfliktų pasitaiko visur. Tačiau specialistai pabrėžia, kad esminis dalykas yra vaiko saugumo pojūtis. Kai vaikui nuo mažens padedama suprasti elgesio normas, mokoma bendrauti, dalytis, atpažinti savo ir kitų ribas, jo vidinis pasaulis tampa stabilesnis, o socialiniai įgūdžiai – tvirtesni. O kuo stabilesnis ir saugesnis vaikas jaučiasi, tuo lengviau jis pergyvena konfliktus ir iššūkius.
Konfliktai tarp vaikų – ne visada blogis
Nors pykčiai tarp vaikų sukelia įtampą, jie gali būti ir naudingi. Ginčydamiesi vaikai mokosi labai svarbių dalykų: kaip derėtis, kaip prisitaikyti, kaip rasti kompromisą, kaip apginti savo poziciją ir kartu išgirsti kitą. Kitaip tariant, kasdienės „dramos“ su broliais ar seserimis neretai prisideda prie brandesnių bendravimo įgūdžių.
Labai reikšminga tampa tėvų laikysena. Geriausia, kai suaugusieji yra šalia, bet neperima viso konflikto sprendimo į savo rankas. Išmintinga pozicija – būti ramiais stebėtojais: suteikti saugumo jausmą, tačiau leisti vaikams patiems pabandyti išsispręsti situaciją. Taip vaikas jaučia užnugarį, bet kartu gauna progą augti.
Emocinis ryšys su tėvais – vaiko saugumo pamatas
Vaiko stabilumui didžiulę įtaką daro tėvų meilė, rūpestis ir dėmesio paskirstymas. Didžiausia įtampa, kuri, pasak specialistų, gali skatinti dažnesnius susirgimus, atsiranda tada, kai vaikas nejaučia tėvų palaikymo. Tokie vaikai dažnai tampa itin jautrūs, pažeidžiami, sunkiau atsigauna po stresinių situacijų.
Ypač stiprus ryšys būdingas mažam vaikui ir mamai. Kai mama nuolat nerimauja, yra įsitempusi, vaiko vidinė pusiausvyra taip pat lengvai išsiderina. Jeigu tėvai gyvena nuolatinėje įtampoje, vaiko stresas tampa ne trumpalaikiu „sveiku“ dirgikliu, kuris mobilizuoja organizmą, o lėtine būsena. Toks ilgalaikis stresas jau veikia priešingai – alina.
Vaiko intuicija dažnai pasako daugiau, nei atrodo
Nors vaikai paprastai nemoka valdyti streso taip, kaip to tikimės iš suaugusiųjų, jie neretai instinktyviai jaučia, kas jiems tinka, o kas kenkia. Todėl, jei mažylis kažko atkakliai vengia, nenori, priešinas, verta į tai įsiklausyti. Ne visada prasminga spausti, reikalauti, versti vien todėl, kad „taip reikia“. Pasitikėjimas vaiko intuicija gali būti labai vertingas, tik svarbu išlaikyti ribas: tai nereiškia, kad vaikas turi vienas spręsti, ką valgyti ar kaip rengtis. Tiesiog viskas turėtų vykti protingai, atsižvelgiant į vaiko signalus.
Imunitetas – tai ne vien vitaminai
Vaiko sveikatą stiprina ne tik mityba, miegas, grynas oras ar vitaminai. Ne mažiau reikšmingos yra emocijos: ramybės pojūtis, saugumas, meilė ir rūpestis namuose, kasdieniai maži džiaugsmai. Vaikai, kurie psichologiškai jaučiasi gerai, dažnai būna atsparesni ligoms nei tie, kurie nuolat gyvena įtampoje.
Svarbus veiksnys yra ir prasminga, aktyvi veikla. Vaikams padeda suaugusiųjų pavyzdys – kai tėvai juda, vaikšto, įtraukia vaikus į kasdienius darbus, ypač lauke. Ne veltui sakoma, kad kaime augantys vaikai dažnai būna atsparesni: jie kasdien mato suaugusiuosius dirbančius, natūraliai įsitraukia į veiklas, juda daugiau, būna gryname ore, o kartu gauna ir daugiau „sveikų“ patirčių, kurios stiprina tiek kūną, tiek emocinį stabilumą.
